Agorafobija

                                 Agorafobija                

GINTAUTAS DAUBARAS

Neretai pasitaiko sutrikimas agorafobija, dažniausiai išsivystantis po panikos atakos ar pastovių atakų. Šia liga sergantys pradeda baimintis išeiti iš namų, nueiti į parduotuvę, važiuoti transportu, pagaliau savarankiškai kur nors eiti. Kai kurie pacientai vengia tokių situacijų, kurios išprovokuoja panikos ataką, ir sėkmingai gyvena, dirba, mažai nukenčia jų gyvenimo kokybė. O kaikuriuos šis sutrikimas taip surakina, kad jie nebesugeba dirbti, dalivauti visuo menėnės gyvenime, tampa invalidais.

Panikos atakas ir agorafobiją gydyti nelengva. Pirmiausia reikia, kad būtų šiuolaikinė diagnostika, ir antra, turėti praktinę patirtį. Straipsnyje pateiksime šia liga sergančio žmogaus ligos istorijos ištrauką. Paciento aprašyta ligos pradžia, jos eiga labai būdinga šiems sutrikimams. Taip pat pateiksime išsamią informaciją apskritai apie agorafobiją, nurodysime jos gydymo etapus.

IŠTRAUKA IŠ LIGOS ISTORIJOS

Viskas prasidėjo nuo tos atmintinos dienos, kai aš pirmąkart  į namus iškviečiau greitosios medicinos pagalbos mašiną. Jau gal mėnuo prieš tai pradėjau jausti įvairius negalavimus. Ką tik buvau grįžęs iš tolimos ir sunkios kelionės, pervargęs ir fiziškai, ir morališkai. Gal turėko įtakos ir tas, kad niekur nedirbau, didžiąją laiko dalį praleisdavau namie ir tik retsykiais nuvažiuodavau į miestą. Pradėjau labai jautriai reaguoti į bet kokius negalavimus, į kuriuos ankščiau ir dėmesio būčiau nekreipęs. Pasidariau labai nervingas ir jautrus, sutriko miegas. Kartais keistai dusindavo, padažnėdavo pulsas, nežymiai pakildavo temperatūra. Ieškodamas savo ligos, aš pradėjau knaisiotis po medicinos knygas ir įvairiausias enciklopedijas. Ir, žinoma, rasdavau visokiausių ligų, ir tuomet man atrodydavo, kad esu beviltiškiausias ligonis. Dėl tokio gyvenimo pradėjau jausti didžiulę įtampą, keistą baimę ir jausmą, kad KAŽKAS gali atsitikti.

Tą dieną, kurią jau minėjau, aš iš pat ryto nekaip jaučiausi. Truputį dusino, krėtė šaltis, nerasdamas sau vietos blaškiausi iš kampo į kampą. Jaučiausi kaip niekada įsitempęs, o kažkokią keistą baimę ir įtampą didino tai, kad namie buvau vienas. Galvon lindo mintis, kad jeigu KAŽKAS atsitiktų, niekas iš namiškių negalėtų pagelbėti. Išgėriau raminančių vaistų, bet tai mažai padėjo. Vis labiau dusino, aš vos ne vos gaudžiau orą. Pašėlusiai pradėjo blaškytis širdis, svaigti galva ir spengti ausyse. Pradėjo šalti rankų ir kojų pirštai, o dar po kelių minučių pastebėjau, kad jau nebegaliu sugniaužti rankos pirštų – jie buvo tarsi surakinti. Atsistojau ir norėjau eiti, bet tuomet įvyko tai, kas žodžiais nenusakoma. Kažkokia  galinga banga ūžtelėjo į galvą, aš beveik nieko nemačiau, tik kažkokį baltą rūką, o visu kūnu tarsi elektros srovė pradėjo vaikščioti. Rankas ir kojas ėmė tampyti įvairūs traukuliai, ir aš beveik nebevaldžiau savo kūno. Akyse viskas susiliejo, nebesupratau, nei kur aš esu, nei kas su manim dedasi. Ir tik mintis, kad jau mirštu, dar skverbėsi į galvą.

Visa tai truko gal kokias dvi minutes. Tą laiką aš prasėdėjau ant grindų, nugarą atrėmęs į sieną ir žemyn panarinęs galvą. Jai kiek prašviesėjus, atsistojau ir norėjau eiti prie telefono. Tuomet krizė vėl pasikartojo. Kuomet po kelių minučių pasidarė geriau, dar truputį palaukiau, o tada priėjau prie telefono ragelio ir drebančia ranka surinkau greitosios pagalbos numerį. Kol atvažiavo medicinos pagalbos mašina, tokių smarkių krizių daugiau nebuvo. Tačiau ir toliau smarkiai dusimo, stipriai daužėsi širdis, rankų pirštai buvo sustingę, visą laiką jaučiau baimę, kad TAI vėl pasikartos. Kai atvažiavusi medikė į veną suleido raminančių vaistų, pasidarė geriau. Nustojo dusint, liovėsi rankų spazmai, nebe taip smarkiai daužėsi širdis. Tą vakarą krizių daugiau nebuvo.

Tos dienos įspūdžiai dar ilgai išliko mano galvoje. Paskui buvau poliklinikoje, ten man prirašė raminančių tablečių. Jas gėriau nesistemingai ir be jokios kontrolės. Taip prabėgo gal kokie penki mėnesiai. Tokios smarkios krizės daugiau nebesikartojo, bet aš visą laiką tebejaučiau didžiulę įtampą ir baimę. Ir štai po penkių mėnesių vėl pradėjau jausti negerus simptomus. Pirmiausia pradėjo labai skaudėti galvą. Smarkūs spazmai surakindavo netik ją, bet ir akis, apatinį žandikaulį. Tuomet vos galėdavau ką nors beįžiūrėti ar pasakyti. Pradėjo nenormaliai drebėti rankų pirštai – valgydamas vos benulaikydavau šaukštą rankoje. Atsirado garsus nuolatinis spengimas galvoje. Nuo jo niekur negalėjau pabėgti. Jis ypač mane kamavo vakarai ir naktimis, kada, nutilus miesto triukšmui ir kitiems garsams, likdavau vienas su šiuo rėžiančiu spengimu. Kartais net atrodydavo, kad nuo jo išprotėsiu. Miegodavau įjungęs radijo imtuvą, bet ir tai mažai gelbėdavo. Vėl dažnokai pakildavo temperatūra, kažkoks šaltas, iš vidaus sklindąs drebulys purtydavo kūną. Pradėjau labai prakaituoti ir jausti bendrą silpnumą. Būdavo, eidamas gatve, turėdavau drebančiomis kojomis eiti prie artimiausio suoliuko. Mane, dvidešimt metų aktyviai sportavusį žmogų, tai labai slėgė. Ir, kas blogiausia, mane vėl ištikdavo krizės. Bet prieš jas būsena būdavo kiek kitokia negu ankščiau. Pirmiausiai spazmai tarsi lanku suverždavo galvą, pradėdavo labai spausti akis, daužytis širdis. Akyse tarsi viskas susiliedavo, tirpdavo rankos ir kojos, galvą dar labiau suspausdavo ir atrodydavo, kad tučtuojau neteksiu sąmonės. Stengdavausi nurimti, atsipalaiduoti, bet dažnai dar blogiau būdavo. Pastebėjau, kad tai dažniausiai ištikdavo viešose vietose – kino teatruose, kavinėse ir pan. Krizių trukmė taip pat būdavo nevienoda. Kartais tai trukdavo kokią minutę, o po kiek laiko vėl pasikartodavo. O kartą kino teatre žiūrint filmą man pasidarė taip bloga, kad gal kokį pusvalandį sėdėjau susirietęs ir galvojau, ar išneš mane iš čia kiti, ar visgi pats išeisiu. Kai tas nelemtas filmas pagaliau baigėsi, kuo ramiausiai išėjau iš teatro ir be jokių problemų pasiekiau namus.

Deja, ne visada ir viskas taip gerai baigdavosi. Kitą kartą panašioje situacijoje pasijutau dar blogiau. Todėl pradėjau vengti viešų vietų, stengdavausi neiti į svečius ir nepriiminėti jų, nes tokiais atvejais man visuomet pasidarydavo blogiau. Pradėjau nešiotis daugybę raminančių tablečių, kad, blogumui užėjus, galėčiau paslapčiomis jas išgerti. Vėliau net įsigijau vienkartinių švirkštų ir raminančių ampulių. Pradėjau bijoti galvos skausmo. Bet kuo labiau stengdavausi apie tai galvoti, tuo labiau skausmas mane kamavo. Paskutiniais mėnesiais tokių labai smarkių krizių buvo tik kelios, bet užtat galvos skausmas pasidarė nuolatinis palydovas. O kai skauda galvą, žinau ir jaučiu, kad gali pasidaryti dar blogiau. Ištisomis savaitėmis dėl šio skausmo tiesiog nieko negalėjau daryti, gulinėjau namie, ir tiek. Būdavo, noriu važiuoti į miestą, bet kol nueinu iki autobuso stotelės, man jau galva plyšta. O kol nuvažiuoju iki miesto, visai blogai pasidaro. Galvą tarsi kas peiliais raižo, akyse baltą rūką tematau, rankos ir kojos dreba, širdis daužosi, kūną drebulys krečia. Tuomet jau nenoriu ir tiesiog fiziškai negaliu ką nors daryti. Tetrokštu vėl sėsti į autobusą, kaip nors sugrįžti namo, prisigerti migdomųjų ir į lovą. Ir taip iki kito karto…

INFORMACIJA SERGANTIEMS

Agorafobija – erdvės, aikščių, plačių gatvių baimė. Šiam sutrikimui būdinga baimė būti ten, kur daug žmonių. Sergantys vengia vietų, iš kurių sunku ( gėdinga) pabėgti užėjus blogumui ir gauti reikiamą pagalbą.

Sutrukimas neretas – pasitaiko 1 iš 160 žmonių. Kai kurie žmonės gali baimintis ir kitokių situacijų:savarankiškai pereiti gatvę, likti vieni namuose be kitų, būti pilnose parduotuvėse; stovėti eilėse, naudotis visuomeniniu transportu, būti uždarose patalpose, pavyzdžiui, lifte, tunelyje, teatre, pereiti tiltą, kirptis kirpykloje, valgyti valgykloje, kavinėse ir kt.

Žmonės su šiuo sutrikimu labiausiai baiminasi prarasti savikontrolę, pasiduoti baimei, panikai. Dažniausiai taip ir įvyksta, iš tiesų puolama į paniką. Taip susidaro ydingas ratas. Be to, dažnas agorafobijos palydovas – panikos priepuoliai. Ypač vengiama tų situacijų, vietų, kuriose asmuo buvo išgąsdintas. Dėl labai sunkios sutrikimo formos žmogus visiškai nebeina iš namų.

Hiperventiliacija.

Sergant agorafobija, pats svarbiausias veiksnys, dėl kurio negaluojama, yra hiperventiliacija. Tai dažnas arba gilus kvėpavimas, dėl ko atsiranda įvairūs negalavimai, neretai klaidinantys sergantįjį ir gydytoją.

Kvėpavimas yra toks įprastas, kad kvėpuodami apie tai nė negalvojame, jis vyksta savaime, nesąmoningai. Dažnas ir gilus kvėpavimas irgi nesąmoningas. Kokios šio kvėpavimo pasekmės, visiems žinotina. O patikimiausias kvėpavimas, kurio reikėtų mokytis sergant agorafobija, lėtas, tylus (paviršutiniškas). Taisyklingai kvėpuojant turi išnykti visi simptomai.

Kodėl mes kvėpuojame? Kvėpuojant į organizmą patenkantis deguonis per plaučius pakliūva į kraują raumenis. Jo reikia medžiagų apykaitai, kurios dėka išsiskiria energija. Be jos nieko negalėtume veikti. Per medžiagų apykaitą atsipalaidavusi angliarūkštė grįžta į kraują ir iškvepiant  išskiriama per plaučius. Taigi kiekvieno ciklo metu (įkvėpimas – iškvėpimas) į organizmą pristatomas deguonis, pašalinama angliarūkštė, palaikomas energijos balansas.

Dažnas kvėpavimas. Kartais mums staiga prireikia daugiau energijos negu paprastai. Pavyzdžiui, pavojaus metu, kai reikia greičiau pereiti per gatvę norint išvengti nelaimės. Tokiu atveju kūnas įsitempia, spartėja žingsnis, mašinai dingus iš akių, žmogus dar kiek laiko dažniau kvėpuoja, yra uždusęs. Tai normalaus, tik padažnėjusio kvėpavimo pavyzdys. Kvėpavimo dažnumas keičiasi savaime, žmogui greitai reaguojant į situaciją. Taigi visada yra energijos sparčiai pereiti gatvę. Ši energija papildoma tankiau kvėpuojant. Tokias akimirkas lydintis išgąstis visai suprantamas ir nedidelis.

Per mažas angliarūkštės kiekis. Nors sergančiajam agorafobija iš tikrųjų niekas negresia ir nereikia papildyti energijos, žmogus pradeda kvėpuoti dažniau nei reikia. Dėl to iškvepiama daugiau angliarūkštės, mažėja jos koncentracija kraujuje. Taigi gali ir nieko neįvykti, tačiau kartais atsiranda kai kurie sutrikimai: sausumas burnoje, dygčiojimai, rankų ir kojų tirpimai, rankų raumenų traukuliai, galvos svaigimas, regėjimas lyg per rūką, nerealumo jausmas, padažnėjąs širdies plakimas, prakaitavimas, kvėpavimo sutrikimas, oro trūkumas, silpnumas; nuojauta, kad žmogus kris, mirties ar išprotėjimo baimė, pykinimas ir kt.

Simptomų baimė. Tokia baimė nėra nepagrįsta, nes negalavimo požymiai labai panašūs į sunkių ligų simptomus. Tačiau agorafobijos atveju paciento tyrimai būna normalūs. Taigi dėl baimės žmogus dažniau kvėpuoja, jo kraujuje sumažėja anglirūkštės, negalavimo simptomai tampa ryškesni. Taip susiformuoja uždaras ratas.

Baimės baimė. Kartais apimtas baimės, žmogus jos ilgai neužmiršta. Galbūt net jaučia nuolatinį neramumą, kad jam kažkas vėl atsitiks, baiminasi pakartotinio priepuolio. Dėl to kvėpavimas dažnėja. Ir priepuolis tokį žmogų iš tikrųjų gali ištikti. Taip žmogus patenka į pastovią baimės ir hiperventiliacijos būseną, yra tarsi surakintas, kartais negali net pajudėti.

Kaip ištrūkti iš šio rato? Sergantis agorafobija tūrėtų suprasti, kad visi simptomai atsiranda tuomet, kai kraujuje lieka mažai angliarūkštės. Kaip ir kas gali papildyti šių dujų kiekį kraujuje? Pirmiausia to galima siekti lėtai ir paviršutiniškai kvėpuojant. Taip darydamas žmogus įkvepia mažiau angliarūkštės. Antra, kiek tai įmanoma, reikėtų kurį laiką sulaikyti kvėpavimą. Deja, tai patarti lengviau nei padaryti, žmogų dažnai apima panika. Patarimas „kvėpuok lėtai ir paviršutiniškai“ tuomet maąai padeda. Belieka griebtis dar vienos priemonės – plastikinio maišelio. Nujausdamas artėjantį priepuolį, pacientas šį maišelį užsideda ant burnos ir nosies. Tik nereikia jo prispausti, kvėpuojant oras turi patekti į maišelį, į kurį rinksis angliarūkštė. Kai įkvėpsite, dujos vėl grįš į plaučius, angliarūkštės padaugės ir išnyks visi simptomai. Kelias minutes taip kvėpuojant ši gudrybė visada padeda.

Pratimas drąsai, įgūdžiams ugdyti. Neturint įgūdžių, stabdyti prasidedantį priepuolįplastikiniu maišeliu nėra lengva. Reikiami įgūdžiai formuojasi atliekant provokacinius mėginius. Atsisėskite, pradėkite giliai ir dažnai kvėpuoti, o pajutę prasidedantį priepuolį, kvėpuokite į plastikinį maišelį. Treniruotė, kuria sukeliate ir sustabdote priepuolį, yra svarbi ištrūkti iš „ydingo rato“. Kai žmogus žino, ką ištikus priepuoliui reikia daryti, nebelieka pagrindo baimintis dėl blogumo ar kitų požymių. Kitas būdas įveikti hiperventiliaciją – mokytis kvėpuoti pilvu, o ne krūtine. Tai irgi padeda išvengti šių priepuolių. Tolydžio, reguliariai atliekant pratimus formuojasi įgūdžiai. Drąsa, patirtis visadapadės, jei kartosis sutrikimo požymiai.

Ką privalu daryti? Pirmoji užduotis – mokytis, kaip nutraukti hiperventiliacijos ciklą ir kontroliuoti prasidedančius blogumo požymius. Patirtis pamažu mažina hiperventiliacijos požymių baimę. Šiuo gydymo laikotarpiu išmokstama atlikti provokacinius pratimus. Dažniausiai tai daroma namuose. Ilgainiui atsiranda pasitikėjimas, žmogus drąsiau jaučiasi jį bauginančioje situacijoje. Pirmąsias šešias savaites bauginančių vietų patariama vengti. Svarbu mokėti tvardytis. Minėtam laikotarpiui pasibaigus, žengiamas antras žingsnis. Sudaromas sąrašas tų situacijų, kuriose atsiranda baimės jausmas. Situacijos išvardijamos pagal sunkumo laipsnį. Pavyzdžiui: 1) būti su partneriu namuose, 2) likti vienam namuose, 3) vaikščioti kieme su partneriu, 4) vienam vaikščioti po artimiausią kvartalą, 5) pereiti gatvę Ir grįžti atgal, 6) nueiti į parduotuvę, kai būna mažai žmonių, 7) nueiti į pilną žmonių parduotuvę, stovėti eilėse, 8) vienam sėsti į troleibusą (autobusą), nuvažiuoti iki kitos stotelės, 9) vienam troleibusu (autobusu) nuvažiuoti iki paskutinės stotelės ir iš ten grįžti, 10) vienam nuvažiuoti į kita miestą, aplankyti gimines, draugus ir sugrįžti.

Pagrindinis antrojo etapo tikslas – laipsniškai pratintis prie grėsmingų situacijų, nuo lengvesnių pereiti prie sunkesnių. Taip pamažu, laikydamasis medikų rekomendacijų, įgydamas vis daugiau pasitikėjimo, žmogus galės valdyti panikos priepuolių simptomus ir galiausiai visiškai išsivaduoti iš baimės.

 Sveikata, 1992, Nr. 11, 21-24.

Vegetacinė distonija

 Vegetacinė distonija. Kas tai?           

GYD. GINTAUTAS DAUBARAS

Lietuvoje nerimo būsenos retai diagnozuojamos. Be psichiatrų, dirbančių bendrose ligononėse, poliklinikose, bei psichoterapeutų, kitų specialybių gydytojai paprastai nežino, kaip diagnozuoti šią gan dažnai pasitaikančią ligą. Nuo to kenčia ir pacientas, ir gydytojas. Tuo tarpu terapeutai, neurologai, kardiologai, endokrinologai ir kiti gydytojai dažniausiai nustato kitas ligas, skiria gydymą, kuris būna neefektyvus, apvilia ligonio lūkesčius, patys praranda pasitikėjimą, vėliau nenori priimti šių ligonių, siuntinėja juos kitų specialistų konsultacijoms, o neretai ir tiesiai pacientui pasako, kad liga nepagydoma. Vadinasi, toks ligonis tampa „chronišku“, sutrinka jo darbingumas, apskritai nusiviliama medicina. Labai retai šie ligoniai patenka į psichiatrijos ligonines. Bendro profilio ligoninėse, poliklinikose labiau paplitusi vegetacinės distonijos, angiodistonijos diagnozės. Šią sutrikimų klinika visiškai atitinka vadinamųjų nerimo neurozių kliniką. Tačiau šiandien pasaulyje jau atsisakyta šios ligos pavadinimo. Naujais diagnostikos kriterijais žymiai tiksliau apibrėžta didelė nerimo būsenų grupė – agorafobija, panika, ilgai trunkantis nerimas, potrauminis stresas ir t.t.

Nerimo klinika nėra lengvai apibrėžiama, nes pasireiškia daugelio organų sutrikimu: kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, inkstų ir šlapimo, vidaus sekrecijos liaukų? Kai ligonio nusiskundimai negali būti paaiškinami organine patologija, juo labiau jei laboratorijos tyrimai, diagnostinės procedūros ir konsultacijos neduoda duomenų, patvirtinančių vieną ar kitą diagnozę, tiksli liga nenustatoma. Tada ligonis nežino, kas jam yra, ko tikėtis ateityje, ar rimtai vertinti savo būseną. Ar ne dėl šios priežasties labai dažni kardiologinės, terapinės greitosios medicinos pagalbos iškvietimai į namus? O gydytojai, atlikę tyrimą, neranda jokios patologijos ir, kaip minėta, įvairiai vertina ligonius.

Prieš pateikiant nerimo požymius,reikia išspręsti dilemą: kas turi gydyti šiuos ligonius? Lietuvos gydymo įstaigose nerimo būsenas dažniausiai gydo neurologai, terapeutai, tuo tarpu galėtų ir turėtų psichiatrai, psichoterapeutai. O tai problema, žiūrint iš ligonio pozicijų. Psichiatrinė diagnozė sukelia nemalonią emocinę įtampą, žmogui gresia „ligonio“ privilegijų praradimas, atsiranda netgi socialinių apribojimų baimė. Vakarų šalyse tai jau praeitas etapas.

Psichiatrai gana sėkmingai gydo nerimą psichofarmakoterapiniais vaistais ir psichoterapija. Nerimo būsena aprašyta daugiau nei prieš 40 metų. 1972 metais J. P. Feighner nustatė specifinius diagnostikos kriterijus, kurie iki pastarųjų metų buvo kiek modifikuoti, tačiau neprarado savo aktualumo.

Panika apibūdinama kaip pastovaus nerimo, nervingumo ar įtampos būsena arba kaip be aiškios priežasties prasidedančios panikos atakos. Ši diagnozė nustatoma, jei, esant pastoviam nerimui ar panikos atakoms, pasireiškia bent penkiais iš čia išvardytų požymiais:

1. Kvėpavimo sutrikimas ir dusinimo jausmas.
2. Raumenų skausmas ar įtempimas.
3. Prakaitavimas, karščio mušimas ar šalčio krėtimas.
4. Skausmas ar diskomfortas krūtinėje.
5. Nuovargis ar išsekimas.
6. Rankų, kojų dilgčiojimas.
7. Virpėjimas ar drebulys.
8. Galvos skausmai.
9. Širdies plakimas.
10. Pykinimas ar vėmimas.
11. Silpnumas.
12. Nesugebėjimas aiškiai mąstyti(kaip karščiuojant ar išgėrus alkoholio).
13. Galvos svaigimas, svaigulys.
14. Pilvo skausmas ar diskomfortas.

Kito sąlygos:

–          ne mažesnė kaip keturios savaitės ligos trukmė;

–          nėra jokios kitos psichikos ligos;

–          nėra jokios kūno (somatinės) ligos, kuri galėtų turėti panašių požymių.

Du trečdalius ligonių sudaro moterys. Liga prasideda vidutiniškai 25 metų amžiuje. Dauguma ligonių sako, kad susirgimas prasidėjo po stresinių gyvenimo įvykių. Ligos eiga paprastai esti svyruojanti, būna ligos atoslūgiai. 50-90 proc. ligonių prognozė gera, t. y. po gydymo penkerius metus nebūna ligos požymių arba jie nežymūs. Nepaisant palyginti geros prognozės, kai kuriems lieka nuovargio jausmas, veiklos susiaurėjimas, rūpinimasis (pernelyg didelis) sveikata. Jaučiant nerimą didesnė tikimybė sirgti dvylikapirštės žarnos opine liga ir hipertonija. Maždaug pusei ligonių išsivysto antrinė depresija, kartais pasitaiko komplikacijos – priklausomumas nuo vaistų ar alkoholio (kai ligoniai gydosi „savomis“ priemonėmis).

Reikėtų žinoti, kad panikos atakos negresia gyvybei,sergantys nėra pamišėliai, nereikia gydytis psichiatrinėse ligoninėse, visi gali tikėtis pagerėjimo, ligos baigtis palanki, nors ir ne visada pasveikstama. Šeimos nariai gali padėti sergančiajam padrąsindami jį, paskatindami aktyvesnei veiklai, ignoruoti bei „nepastebėti“ liguisto elgesio. Reikia reguliariai daryti šizinius pratimus, o ne atvirkščiai, kaip dažniausiai ligoniai įpratę: vis labiau izoliuojasi, vengia net menkiausio judesio. Reguliarūs vizitai pas gydytoją padeda įvertinti sveikatos būseną, laiku aptikti tokias komplikacijas, kaip antrinę depresiją, netinkamą vaistų vartojimą ar šizinę ligą.

Pagrindinis panikos atakų gydymas – medikamentinis, trunkąs ne mažiau kaip 6 mėnesius. Vėliau vaistai pamažu nutraukiami. Esant stresams reikia pasikonsultuoti gydančiu gydytoju, nes paprastai jie pablogina savijautą. Ligoniams naudinga atsipalaidavimas (relaksacijos), transcendentinė meditacija ir kitos psichoterapijos technikos.

Mano pacientai dažnai prašo paaiškinti, kokia liga – nerimo būsena. Atsakymui parinkau keletą įdomesnių faktų iš užsienio žurnalų.

…Apie 20 proc. sergančių panika ir 12 proc. turėjusių panikos atakas bandė nusižudyti…

***

…Nerimastingi žmonės retai kreipiasi į gydytoją ar kviečiasi greitąją medicinos pagalbą dėl nervingumo. Tačiau, kai nerimas pasireiškia širdies plakimu, svaigimu, silpnumu, skausmu krūtinėje, širdies „priepuoliu“ – beveik visada…     

***

 …Šie asmenys dėl krūtinės skausmų ambulatoriniams tyrimams, širdį veikiantiems vaistams, vizitams pas gydytoją ar greitosios medicinos pagalbos kvietimams ir kasmetiniams, dažnai pakartotiniams tyrimas ligoninėse išleidžia didelę savo biudžeto dalį. JAV tokiems asmenims tai kasmet kainuoja 3500 dolerių.

***

…Viena labiausiai pastarąjį dešimtmetį tyrinėtų nerimo būsenų – panika. Šio sutrikimo priežastis biologinė. Sutrikimas smarkiai pakeičia ligonių gyvenimą, sumažina jų darbingumą. Kol pacientui nustatoma tiksli diagnozė ir paskiriamas reikalingas gydymas, jis ne vienerius metus dėl „grėsmingų“ skundų intensyviai lanko įvairias gydymo įstaigas, eina nuo vieno gydytojo pas kitą.

***

…JAV 2-3 proc. žmonių serga panika, o 2 milijonams liga turi ūmų pobūdį. Tarp besikreipiančių į pirminę medicinos grandį dėl panikos sudaro nuo 6,5 iki 19 proc.

 Sveikata, 1992, Nr. 11, 18-20.

Psichiatrijos tarnybos

 PSYCHIATRIC SERVICE DELIVERY IN LITHUANIAN POLICLINIC AND HOSPITALS

INTRODUCTION

Lithuanian general hospital psychiatry has a short development line compared with West European and American system. As it was no psychosomatic medicine, social psychiatry and psychotherapy many decades, the vulgarized biological approach of traditional “orthodox“ psychiatry prevailed, also little government support for clinical care, research, and especially training, has been available to Lithuanian psychiatry. Finally, in the health care chain it was no relationship between primary and secondary health care. During the last two years, there has been a growing interest in general hospital psychiatry witch was the result of Lithuanian psychiatrist visits to Finland, Germany, the Netherlands, Denmark.

 HISTORY

The first psychiatric department of general hospital with 50 beds was established in 1948 in Kaunas. This low number of departments lasted until the mid of the eighties. In the beginning of sixties district psychiatrists of general hospital policlinics of 44 district towns started to work. But the main task of these outpatient services on the past decades it was so called “dispanserisation“ which has been a basic for violating rights of the patients and for abuse in psychiatry. Besides the “dispanserisation“ one additional task for these psychiatrists was consultations in general hospital. Most of all consultations in the biggest towns were delivered by psychiatry-through outpatient services of psychiatric hospitals. Very few consultants psychiatrists were working in general hospitals throughout this period. The politic and economic crisis that began in the mid-1980s involved Lithuania, too. Structures of totalitarian rule began creaking, strict censorship diminished, so the role of psychotherapists as a professional group revealed itself, the new institutions in the field of psychiatry concentrated their activities the underdeveloped areas – Vilnius Clinical Psychotherapeutic Center (1990), Psychiatric Clinic of Vilnius University (1990), University Children’s Mental Health Center (1991) were established. Some other factors which have contributed changes in psychiatric services, have to be mentioned.

1. The laws and bylaws started changing during last year, dealing with the indications for hospitalization, and the psychiatrist’s responsibility for the consequences of hospitalization increased.
2. Antipsychiatric movement has been obvious and mainly institutions have been  the topic for periodic public outcries.
3. The conditions in mental hospitals are very poor, to compare them with the conditions of general hospitals.
4. The abuse and misuse in psychiatric services in pervious decades have been intensively discussed during last 3 year, and this decreased popularity of psychiatric services. As a the number of impatient episodes decreased from 952,6 for 10 000 inhabitants in the period of last years.

During several last year emerged psychiatrists started working in general hospitals and policlinics. Psychiatric department, day care centers and night centers of general hospital were opened, the Section General Hospital Psychiatry and Psychosomatics of Lithuanian Psychiatric Association (1991) was organized. The development of Lithuanian general hospital psychiatry has been greatly facilitated through general support from European Consultation/Liaison Workgroup.

 STRUCTURE OF POLICLINIC AND HOSPITAL

Vilnius University Hospital has one of the biggest policlinic in Lithuania, with the catchment area about        000 population, there have been working (1991) about 200 physicians (28 specialties), about 300 paramedical personal. The service for psychotherapeutic treatment have been organized in 1985. In 1992 psychiatrist, psychotherapist and psychiatric nurse have been worked. The hospital (785 beds) had 18 686 admissions with mean length of stay of 12,9 days (1991). Only 170 was for general medicine, cardiology and nephorology, others for general surgery, Vascular surgery, urology, gynecology, obstetric, and pediatry.  The part time working psychiatrist was consulting inpatients.

SERVICES FOR MENTAL HEALTH CARE GENERAL HOSPITAL

–          psychiatric (psychotherapeutic) service in policlinic;

–          day care and night care centers;                           

–          psychiatric departments;

–          psychiatric wards;

–          psychiatrists consultants in hospitals.

 CONCLUSION

The development of general hospital psychiatry in Lithuania started recently. This development was not under the influence of some medical theory, but rather the radical changes in all fields of live in Lithuania stimulated this process. Training of mental health started psychiatrists and allied professions – this is the main mental health concern in Lithuania.  Also collaboration would be helpful in the form of exchanges: meeting  symposia, exchange of trainess.

 European Meeting on Research in Consultation Psychiatry, October 24, 1992, Amsterdam, The Netherlands, (Poster 2).

Psichiatro konsultacijos

PSYCHIATRIC CONSULTATIONS IN POLICLINIC AND GASTROENTEROLOGY DEPARTMENT

G. Daubaras

Vilnius University Hospital, Vilnius, Lithuania

 INTRODUCTION

There has been growing interest recently in psychiatric work in medical setting in Lithuania. It have been started developing of department of psychiatry and psychosomatic in general hospitals, consultation psychiatry, psychotherapy in general, as well as to teaching nonpsychiatric physicians basic biopsychosocial thinking. It should be emphasized that research in general hospital psychiatry is scanty.

AIM

The aim of the study was to disclose prevalence of mental disorder, psychiatric and medical comorbidity in general hospital and policlinic.

PATIENTS AND METHOD

Patient ECLW Registration Form V2 was used for selection of data and analysis. All patients referred to consultation of Vilnius University Hospital, Adult Policlinic and Vilnius 3_rd Hospital, gastroenterology department in the period 02.27 to 07.27 1991. Data were available for 254 patients (82 in-, 172 outpatients).

RESULTS

Of 254 patients women predominated among referred patients by ratio of 2,4:1, the most frequent age group was 35-50 year, 85 % of patients  were under 65 years.  Time spent for 1_st consultation 1-60 minutes for  74%. Most patients referred were from departments of medicine, neurology. Two primary reasons of referral current psychiatric and unexplained physical symptoms were frequent. Only 11% of all patients had a previous history of psychiatric admissions and more then 58% physical care in hospitals during last five years. The rate of consultation in the hospital was 14,2%. The most frequent psychiatric diagnosis (ICD-10) leading to referral were anxiety (26,0%) others organic mental (13,4%), adjustment (12,2%), depressive episodes (11,8%) and somatoform pain (8,3%) disorders. In 6,3% of the cases no diagnosis is made. The main somatic disorder groups (ICD-9-CM) in referral were: digestive system (29,5%), symptoms  (signs) and ill defined conditions (15,7%), circulatory system (15,7%), nervous system (5,5%). In 18,9% of the cases no physical diagnosis was found. The length of stay of consulted patients was: 1-2 weeks 19,8%, 2-3 weeks 42,0%, 3-4 weeks 21,0%. The level of functioning (GAF) at first consultation was 41-60 (moderate and serious symptoms) for 61,6% of patients. In our study only 4,8% of patients were transferred to psychiatric hospital, none out patient mental health care after consultation was made for 37,4% of patients, and 61,0% specific guidelines for general practitioner.

 CONCLUSION

The majority of the patients seen by the psychiatric illness. These patients with psychiatric and medical comorbidity are not treated in mental health sector due to lack of psychiatric facilities in the general hospital setting.

 FURTHER STUDY

A larger group of inpatients will allow for the identification of subgroups of patients with a serious psychiatric illness, prevalence of mental health disorders in the the general hospital, the relationship between psychiatric and medical illness.

 PSYCHIATRIC CONSULTATION IN POLICLINIC AND GASTROENTEROLOGY DEPARTMENT

G. DAUBARAS

Vilnius University Hospital, Vilnius, Lithuania

The GH psychiatry in Lithuania is underdeveloped. This poster aims to disclose prevalence of mental disorders, psychiatric and medical comorbidity in GH. Patient Registration Form developed in ECLW was used for selection of datas and analysis.

Over a period of 5 month, psychiatric consultations were requested for 254 out and inpatients at Vilnius University Policlinic and 3_rd Hospital, Gastroenterology Department. Women predominated among referred patients by a ratio of 2,4:1, the most frequent age group was 35-50 years. Most patients referred were from Departments of Medicine, Neurology. Two primary reasons of referral: current psychiatric and unexplained psychical symptoms were frequent. Only 11% of all patients had a previous history of psychiatric admissions. The most frequent psychiatric diagnoses (ICD-10) leading to referral were anxiety, other organic mental, adjustment and depressive disorders. More than 58% of all consulted patients have previous history of psychical care in hospitals. The main somatic disorder groups (ICD-9-CM) in referral and additional were the same: Digestive system, Circulatory system, Symptoms/signs. In our study only 4,8% of the patients were transferred to the psychiatric hospital.

In summary: it could be outlined great prevalence of mental health disorders in the GH setting, the majority of patients with psychiatric and medical comorbidity, which are not treated in mental health sector.

European Meeting on Research in Consultation Psychiatry, October 24, 1992, Amsterdam, The Netherlands, (Poster 1).

PSICHIATRO KONSULTACIJOS GASTROENTEROLOGIJOS SKYRIUJE

PSICHIATRO KONSULTACIJOS GASTROENTEROLOGIJOS SKYRIUJE

G. Daubaras, A. Samsanavičiūtė, R. Vanagaitienė

Vilniaus III klinikinė ligoninė, Vilnius.

Vilniaus 3 ligoninės gastroenterologijos skyriuje (80 lovų). 1991 m. vasario-liepos mėnesiais psichiatras planine tvarka konsultavo 80 ligonių – 14,2% atvykusių stacionariniam gydymui. Konsultuotųjų amžius – 15-39 metai 33,8%, 40-59 -38,7%, 60 metų ir vyresni -27,5%, iš jų moterų 58,8%. Per paskutinius 5 metus 73,8% ligonių psichiatro nekonsultuoti, tik 17,5% konsultuoti ambulatoriškai, o 8,7% gydėsi psichiatrinėse ligoninėse. Per tą patį laikotarpį somatinėse ligoninėse 3 ir daugiau kartų gydėsi -32,5%, 1-2 kartus  43,7% ambulatoriškai  -16,3% ligonių. Psichikos būsena vertinta pagal Amerikos diagnozių nustatymo kriterijus (DSM-III-R). Daugiausia nustatyta somatoforminių sutrikimų (somatizacijų, hipochondrinių neurozių )- 25%, afektinių sutrikimų ( įvairios etiologijų depresijų) – 21,3%, nerimo sutrikimų (panikų, agorafobijų, išplitusio nerimo, potrauminio streso) -15,0%, sveikų -10,0%. 25% ligonių buvo nustatomos dvi psichiatrinės diagnozės. Lėtinis gastroduodenitas nustatytas -45% ligonių, lėt. cholecititai, diskinezijos, pankreatitai  -apie 47% ligonių sirgo opalige. Neįsigilinus į psichikos sutrikimus, dažna somatinių ligų hiperdiagnostika. Ligonių gydymas gastroenterologiniuose skyriuose taptų efektyvesniu, derinant terapinį ir psichiatrinius gydymus, skiriant dalį lovų psichosomatiniams ligoniams.

  VIII-asis Lietuvos gydytojų suvažiavimas. Klaipėda, 1992 gegužės 7-8, 19

Konsultacijos poliklinikoje

PSICHIATRO KONSULTACIJOS POLIKLINIKOJE

G. DAUBARAS

Vilniaus  VI klinikinė ligoninė, Vilnius.

Per 1989-1990 metus 1 ir 6 poliklinikose psichiatras konsultavo 313ligonių (69%) moterų. Ligonių amžius 15-39 metai -39,6%, 40-59 m. -40,6%, 60 metų ir vyresni -19,8%. Konsultuotų ligonių šeimos padėtis: santuokoje 57,5%, išsituokę 13,1%, viengungiai -16,6%, našliai -12,8%, dirbantys(čios) -72,2%. Psichikos sutikimų trukmė iki metų -50,2%, 1-3 metai -20,8%, 3-15 metų -23%, daugiau nei 15 metų -6,1%. Pirmą kartą gyvenime psichiatro konsultacijai nukreipti 187 ligoniai (59,7%). Nustatant  psichiatrinią  diagnozę, laikytasi Amerikos Psichiatrų asociacijos diagnostinių kriterijų – DSM-III. Beveik pusę psichikos sutrikimų sudarė trys pagrindinės ligų grupės – organinės kilmės (demencijos, asmenybės sutrikimai ir kt.) – 16,0%, afektiniai sutrikimai (įvairios etiologijos depresijos) – 15,0%, nerimo (panika, agorafobija, išplitęs nerimas, potrauminis stresas ir kt.) – 18,5%. Kiti dažnesni sutrikimai – adaptacijos, (įvairūs psichikos sutrikimai po stresų) -9,3% ir somatoforminiai (somatizacija, hipochondrinės neurozės) -9,9%. Psichikos sutrikinai nenustatyti -7,3% asmenų, galutinė diagnozė numatyta patikslinti po somatinio ištyrimo -3,5% asmenų. Labai aktualus poliklinikos darbo uždavinys – somatinio profilio gydytojų ir psichiatrų bendradarbiavimas, savalaikė panikos, agorafobijos, depresijų su somatiniais simptomais diagnostika ir gydymas.

 VIII-asis Lietuvos gydytojų suvažiavimas. Klaipėda, 1992 gegužė 7-8, 17-18

Mitai apie hipnozę

Mitai apie hipnozę ir realybė

 

HIPNOZĖ YRA MIEGAS. Ne, tai intensyvaus budrumo būsena. Miegas ir hipnozė yra panašios būsenos, kai kalbame apie periferinį (aplinkos) suvokimą. Miego metu aplinkos suvokimas visiškai išnyksta, o hipnozės metu – susiaurėja, esti specifinio objekto ar instrukcijos lygio. Elektroencefalogramoje nerandame miegui budingų bangų.

HIPNOZĖ YRA ĮTEIGIAMA PACIENTUI. Ne, hipnozės transo ( panaši į miegą psichikos būsena) sugebėjimas yra įgimta žmogaus savybė. Gydytojas ar hipnozės technikas tik padeda atskleisti šią žmogaus savybę ir nurodyti kelią į transą. O transas būdingas kiekvienam žmogui, skiriasi tik gilumu.
TIK SILPNADVASIAMS AR LIGONIAMS BŪDINGAS POLINKIS Į HIPNOZĘ. Priešingai, polinkis į hipnozę būdingas tik protiškai sveikiems žmonėms. Nustatyta, kad asmenys, sergantys šizofrenija, depresija, esant charakterio sutrikimams, protiniam atsilikimui bei kai kurioms  neurologinėms ligoms, taip pat dėl dėmesio stokos negali pasiekti transo būsenos.

MOTERYS LABIAU LINKUSIOS Į HIPNOZĘ NEGU VYRAI. Ne, skirtumas tarp lyčių transo sugebėjimui nenustatytas. Apie 70 proc. vyrų ir moterų pasiekia vieną ar kitą hipnozės gilumą.

HIPNOTIZUOJANTIS ŽMOGUS TURI SPECIFINĘ JĖGĄ. Ne visai taip. Kiekvienas gydytojas ar kitoks specialistas gali išmokti hipnozės technikos. Paciento pasitikėjimas, noras, viltis sudaro palankias sąlygas hipnozei.

HIPNOZĖ – TAI TIK PSICHOLOGINIS FENOMENAS. Žmogaus savybių – koncentracijos (susitelkimo), dėmesio židinio, motyvacijos ir amnezijos (atminties netekimo ar susilpnėjimo) fiziologija yra išaiškinta. Polinkis į hipnozę nėra pakankamai ištirtas. Dauguma mokslininkų šią žmogaus savybę sieja su neurofiziologiniais mechanizmais, o jų išraiška – įvairios psichikos būsenos.

SIMPTOMO PAŠALINIMAS NAUJO SUSIFORMAVIMAS. Nebūtinai atsiranda naujas simptomas, jei pacientas išmoksta valdyti seną. Tačiau jei gydymo kryptis yra būtent suformuoti naują simptomą, taip gali ir įvykti. Naujas simptomas dažniausiai yra gydymo klaida.

HIPNOZĖ YRA PAVOJINGA. Hipnozė nepavojinga, kai taikoma pagal klinikinis indikacijas tam tinkamoje aplinkoje. Negalima jos taikyti prievarta, ypač atsargiai taikitina labai įtarioms, paranojinėms asmenybėms, depresiniams ligoniams. Nors hipnozė pati savaime nepavojinga, bet neetiškai ar blogai terapiškai panaudota gali pridaryti žalos.

HIPNOZĖ YRA GYDYMAS. Hipnozė nėra gydymas. Ji tik sudaro tam palankią aplinką. Hipnozės būsena be tinkamos gydymo strategijos (plano) nepasiekia terapinio efekto, išskyrus galimą spontanišką pasikeitimą.

APIBRĖŽIMAS. Hipnozė yra budrumo būsena, kuri apibūdinama dėmesio koncentracija ir silpnesniu aplinkos jutimu. Hipnozės esmė – savihipnozė. Hipnozės transas yra intensyvios dėmesio koncentracijos būsena. Ji gali būti aktyvinama, įvertinama, naudojama gydymui.

Pagal užsienio medicinos spaudą parengė gyd. GINTAUTAS DAUBARAS

Sveikata, 1992, Nr. 1,63-64