Spausdinti darbai

Gintautas Daubaras

Somatizuoti sutrikimai

TRUMPAI APIE PSICHINIUS SOMATIZUOTUS SUTRIKIMUS

Konsultacinės-Liaizon psichiatrijos (KLP) gydymo rekomendacijos gali padėti asmenims, turintiems somatinių sutrikimų. Šie ligoniai, panašiai kaip ir hipochondrikai, dažnai kreipiasi į gydymo įstaigas dėl įvairių, dažnai besikeičiančių negalavimų ištyrimo ir prašo išgydyti vieną ar kitą simptomą ar jų grupę (pvz., vėmimą, skausmus, kvėpavimo, širdies veiklos, rijimo sutrikimus, skausmingas menstruacijas). Somatizuotiems ligoniams pagalba vaistais mažai padeda, liga tampa netgi chroniška. Sergantiems somatizuotais sutrikimais efektyviausiai padeda KLP psichoterapinio gydymo programa. Gydymas aprėpia:

a)      ligos priežasčių modelių paaiškinimą,

b)      psichoterapinę motivaciją,

c)      afektinių ir kūno požymių sumažinimą,

d)      apsisaugojimą nuo jatrogenijų (gydytojų, gydymo klaidų), ligos tapimo lėtine.

Šios gydymo programos vidutinė trukmė – 16 dienų, gydoma stacionare. Rezultatai įvertinti po metų: 67 proc. asmenų būklė buvo smarkiai pagerėjusi, 18,4 proc. nepasikeitusi, 14,9 proc. – pablogėjusi.

***

Aleksitimijos (Alexithymia)  terminu apibūdiname žmogaus savybę, kai jis negali lengvai išreikšti savo emocijų žodžiais. Dėl šio asmenybes bruožo gali atsirasti psichosomatinių sutrikimų. Sukurta hipotezė, kad stiprūs emociniai pergyvenimai, neišsakyti žodžiais, virsta tam tikrais simptomais, kurie vystosi ir pagaliau atsiranda somatinių sutrikimų. Manoma, kad aleksitimijos priežastis yra informacijos perdavimo sutrikimas iš “emocinio” – dešiniojo smegenų pusrutulio į “žodinį” – kairįjį pusrutulį.

***

Dažnas reiškinys po ūmaus miokardo infarkto – depresija. Tai normali adaptacijos reakcija, galinti trukti iki pusės metų. Užsitęsusi depresija pasitaiko maždaug 20 proc. ligonių. Šie ligoniai gali dažniau pakartotinai susirgti miokardo infarktu. Nepalanki miokardo infarkto prognozė yra ir asmenims, kuriems būdingi aleksitimijos bruožai. Miokardo infarktu jie serga penkis kartus dažniau nei kiti žmonės.

***

Michaelis Balintas, vengrų psichoanalitikas, bendrosios praktikos, t.y. šeimos gydytojų, seminarus organizavo Londone prieš 40 metų. Balinto idėjos paplito po visą Europą ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Jo dėka bendroji gydytojų praktika, t.y. gydomoji medicina, buvo orientuota į pacientą, o ne į “ligas”. Atsirado samprata, kad psichikos ir somatikos faktoriai yra individualūs, niekada nėra susijungę , tačiau niekada nėra ir atskiri. Tą posakį bendrosios praktikos gydytojai galiausiai suvokė taip: reikia daugiau medicinos nei vaistų, daugiau dėmesio ligoniui nei jo simptomams. Visiems kitiems medikams priimta – gydykite kartais, būseną palengvinkite dažnai, o nuraminkite visada.

***

Kodėl gydytojai neleidžia pacientui kalbėti? Tyrimais nustatyta, kad po 18 sekundžių gydytojai nutraukia pacientų kalbą ir toliau patys klausinėja jiems rūpimais klausimais. Pasirodo, jie baiminasi, kad ligonio pasisakymas užsitęs arba niekada nesibaigs. Tačiau patvirtintas priešingas faktas – daugumos pacientų spontaniška kalba jų nenutraukiant vidutiniškai truko 5,1 minutės. Išvada: rinkdami ligos duomenis gydytojai turėtų leisti pacientams drąsiau pasakoti apie savo negalavimus.

***

kai kuriems žmonėms polinkis į skausmą (pain-proneness) atsiranda dėl tėvų netekties vaikystėje, nesirūpinimo emociniu ar fiziniu vystymusi, dėl liguistumo vaikystėje, mazochistinių charakterio bruožų, agresijos slopinimo, dėl ilgo daugkartinio gulėjimo ligoninėje ar daugelio operacijų. Gali būti ilgalaikiai raumenų, nugaros, pilvo, galvos, sąnarių ir kt. skausmai. Tyrimais organinė patologija nenustatoma, skundai neatitinka objektyvių tyrimų rezultatų. Tokie asmenys dažnokai skundžiasi lengvo ar vidutinio sunkumo nerimu, baime ir depresija. Kalbantis jie paprastai pažymi, kad “viskas būtų gerai, jei nejausčiau skausmo”. Gydymas gali būti sėkmingas, jei taikant pažinimo-elgesio psichoterapiją ir antidepresantus atsižvelgiama į asmenybės vystymosi ypatumus, gyvenimo įvykius ir stresus.

***

Klinikine problema tampa krūtinės skausmas, nors 60 proc. ligonių nenustatoma širdies ar kita somatinė patologija net atlikus koronarografiją. Ligoniai ir toliau tebejaučia nuolatinius skausmus, nebepadeda raminimas ir tyrimo duomenų paaiškinimas. 70 proc. asmenų toliau tebejautė negalavimus nuo 6 mėnesių iki 3 metų. Manoma, kad psichologiniai faktoriai gali padėti nustatyti skausmų priežastį. Jei negydoma psichologiškai, šių susirgimų prognozė bloga. Ankstyvose susirgimų stadijose pradėta pažinimo-elgesio terapija būna efektyvi.

 DIRGLIOSIOS ŽARNOS SINDROMAS

Funkcinis sutrikimas, charakterizuojamas epizodiniu ar nuolatiniu pilvo skausmu, defekacijos sutrikimu (pakintu dažnumas, forma, t.y. užkietėjimai ar viduriavimai, pasažas, t.y. greita arba ne visiška evakuacija, kartais su gleivėmis, pilvo pūtimu, meteorizmu). Serga 10-20 proc. žmonių. Ligos etiologija iki šiol nežinoma. Psichosocialiniai stresai dažnai keičia simptomatiką.

Šį sindromą geriausiai suprantame pagal biopsichosocialinį modelį. Simptomai suintensyvėja dėl psichologinių veiksmų poveikio centriniai nervų sistemai. Atsiranda pilvo skausmai, trinka žarnyno motorika. Psichosocialiniai faktoriai – konfliktai šeimoje, darbe, nelaimės, finansinės problemos ir pan. dažniausiai nustatomi sergantiems dirgliosios žarnos sindromu. Šių ligonių gydymas farmakoterapija arba tik elgesio terapija neefektyvus. Gydyti reikia kompleksiškai. Lengvais atvejais, kai dėl ligos nesutrinka darbingumas, geriausiai padeda nuraminimas, ligos paaiškinimas, gyvenimo būdo pakeitimai arba dieta. Vidutinio sunkumo atvejais ligonis jaučia intensyvesnius pilvo skausmus, sutrinka įprastas gyvenimas, darbingumas, reikia vaistų pagrindiniams simptomams koreguoti, elgesio koregavimo technikos, padedančios adaptuotis ir savarankiškai kontroliuoti ligą. Pagaliau kai kuriems ligoniams būna nepakeliami simptomai, dažnai nuolatiniai, psichosocialiniai sutrikimai, negalia, liguistas elgesys. Šiais atvejais, be ankščiau rekomenduoto gydymo, reikalingi ir centrinę nervų sistemą veikiantys analgetikai, antidepresantai.

 Alzheimerio ligos psichosomatiniai aspektai

Tirti asmenys, susirgę šia liga iki 65 metų amžiaus. Tarp giminių ja niekas nesirgo. Nepasitikėjimas savimi, konfliktų vengiantis elgesys, kasdieninių gyvenimo sprendimų perleidimas kitiems – tokie asmenybės bruožai buvo būdingi ligoniams prieš susirgimą. Kraštutinis priklausymas nuo sutuoktinio ar suaugusio vaiko tapdavęs kelerius metus prieš susergant šia liga. Pastarųjų elgesys ligonio atžvilgiu keisdavosi iš globėjiško į kasdieninį ligonio “auklėjimą”, santykiai pablogėdavo. Ryšių netekimas ir stipresnis aplinkos veikimas bei keitimasis yra psichologinio ir fizinio persitempimo sąlyga. Manoma, jog šios ligos rizikos faktoriai yra ryškėjantis asmenybės pažeidžiamumas, išorės pagalbos praradimas ir nesugebėjimas adaptuotis prie naujos aplinkos reikalavimų.

 Uretrinis sindromas

Jis pasireiškia dažnu šlapinimusi ir (arba) skausmais šlapimo ir lytinių organų srityse. Šį sutrikimą dažnai jaučia moterys. Atlikus tyrimus nerandama infekcijos ar organinio pažeidimo. Tradiciniai urologiniai gydymo metodai paprastai mažai ar visiškai nepadeda.  Šiuos sutrikimus bandoma gydyti trumpa psichoterapija, kai kuriais atvejais pridedant mažas antidepresantų dozes (amitriptiliną, triptizolį, mianseriną). Apie 80 proc. ligonių pasveiksta ar jų savijauta smarkiai pagerėja, buvę nagalavimai nebetrukdo gyventi. Šie teigiami gydymo rezultatai nustatomi testuojant tiriamuosius praėjus po gydymo kurso 6 mėnesiams ir 4 metams.

 Parinko

Gyd. GINTAUTAS DAUBARAS

Sveikata, 1996, Nr.3, 30.

2010/04/20 Posted by | 1996 | , , , , , , | Komentarai negalimi

   

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.